Viešojoje erdvėje (žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose) „agresyvi“ komunikacija yra dažnas reiškinys, kai racionalius argumentus ar atvirą diskusiją keičia užgauliai pateikiami epitetai, apibūdinimai ir net sąmokslo teorijos. Įsivaizduojami dalykai keičia realius faktus, o norą išklausyti oponento argumentus keičia beatodairiškas troškimas visus įtikinti sava tiesa. Noras ieškoti pritariančiųjų bei atmetimo kultūros dominavimas neretai tampa net ir profesionalios žiniasklaidos veiklos dalimi. Kodėl? Ką daryti? Kaip išmokti diskutuoti, o ne kariauti viešojoje erdvėje? Kur yra etikos ribos?
