„Minkštoji galia“ laikoma veiksminga tik tada, kai valstybė savąsias idėjas, kultūrą ir įpročius artina prie tų, kurie vyrauja globalioje kultūros sistemoje. Tad kodėl savo „minkštąją galią“ labiau naudojame istorijos nei šiuolaikybės kontekste? Kiek, kalbėdami apie Lietuvos kultūrą, esame drąsūs ir žvelgiantys į priekį? Ar tarptautiniame diskurse galime būti aktualūs ne tik dėl karo metu ypač svarbios okupacinės praeities ar geopolitinės padėties? O galbūt tiesiog nesugebame paveldėti savo paveldo ir interpretuoti jo pagal laikmečio poreikius?
